skambutis

skambùtis sm. (2) Š, Rtr 1. prietaisas garsiniams signalams duoti: Su skambučiù skambina J. Čia seniau vežiodavo pačtą arkliai su skambučiù Dgč. Kur daugiau žmonių eina, ten dviračiu be skambùčio nepavažiuosi Gs. Skambučiù pamokai skambina DŽ. Suklerusiam skambučiui nubirbėjus, atsidarė durys I.Simon. Suzirzia durų skambutis, įeina kaimynė V.Bub. Arkliai su skambùčiais skambėdavo po mišką, kai ganydavo Ilg. Garsus šunytis – kaip skambutis KrvP(Rs). ^ Žvanga žvangutis, skamba skambutis ant aukšto kalno su kanapių uodega, su sidabro galva (varpas) Ck. Atbėga takutis, klausia skambučio, ar namie krunas (pelė, svirplys, katinas) LTR. 2. DŽ¹ tokio prietaiso išduodamas garsas: Pasigirdo aliarmo skambučiai rš. Diena tą kartą prasidėjo telefono skambučiu sp. Laukininkai greit iš skūnių išsitraukė šlajas, ir keliais, plentais dabar tik girdėti linksmi skambučiai prš. Pirmas skambutis rš. Respublikos vidurinėse mokyklose nuaidėjęs paskutinis skambutis sukvietė tūkstančius moksleivių sp. 3. N, [K], NdŽ vaikų tarškynė, tarškutis. 4. prk. pinigas: Kai tik jo kišenėje atsirasdavo skambučių, jis eidavo iškeisti juos į „velnio ašaras“ rš. 5. salduolis žirnis: Salduolius žirnius dar vadina skambùčiais Vp.

◊ ángelo skambùčiai; LBŽ(Pn), LFII548 bot. paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis).